Baltica 2017 - Tekstas Sveciai ir svečiavimasis

 
 
English

Sveiks, sveteli margs

(apie svečius, svečiavimąsi ir vaišes)

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio kraštų, svečiavimosi, viešėjimo, vaišių papročiai seni ir tvirti. Apie senovės lietuvių vaišingumą, pagarbą iš svetur atvykusiam, dosnumą ne kartą minėjo svetimtaučiai keliautojai, kitų šalių pasiuntiniai, lankę mūsų šalies valdovus. Antai Petras Dusburgietis (XIII-XIV a. kryžiuočių ordino kapelionas) rašęs, kad patys nevalgę išrankaus maisto “svečiams visą galimą vaišingumą parodo, ir nėra namuose valgių ir gėrimų, kurių jiems pamainomis nepatiektų”.

Panašių tradicijų laikėsi ir paprasti miestiečiai, ir kaimo gyventojai. XIX-XX. a. aprašai liudija tradiciją džiaugsmingai priimti kiekvieną pakeleivį, suteikti nakvynę, pavalgydinti nereikalaujant jokio atlygio. Jei pakeleivis pasiūlydavęs pinigų, lietuvis tai laikęs įžeidimu. Svetingumas mūsų tautai ne tik norma, bet ir vertybė, siekiamybė: pirkion (į pirkios sieną) indėk tilto grindą – svetinga bus [pirkia].

Lietuviškas žodis svečias, svetys pirmine prasme reiškia svetimą, o tik paskui atvykėlį, nenamiškį, svetimšalį. Ir jis taikliai išreiškia vieną iš svarbiausių pasaulėžiūrinių priešybių savas/svetimas, šis pasaulis/ anas pasaulis.

Vieni tokių, lietuvių itin gerbtų svečių iš anapus – protėviai. Juos tam tikru metu - per Ilges ar Dziedus (rudeninį mirusiųjų minėjimo laikotarpį), Kūčias (Kalėdų išvakares), žemės darbų apeigas ar kitomis progomis - net kviestasi į svečius, į pirtį, keltos vaišės. Panašūs svečiai, tarsi įsikūniję protėviai, dažnai pasislėpę po kaukėmis, yra ir kalėdotojai, ateinantys Jievaro tiltu, Užgavėnių persirengėliai, lalauninkai. Seniau (taip pasakoja lietuvių sakmės) - senu senutėliu, elgeta, pakeleiviu į svečius užsukdavęs ir pats Dievulis. Žmonės jo neatpažindavę, o jis tikrindavęs, kaip jo tvariniai gyvena, ir doruosius, teisuolius apdovanodavęs, o piktuosius, gobšuosius bausdavęs.

Atvykėliu, nebuvėliu Lietuvoje vadintas kūdikis, svečiu, viešnia – mirusysis, ligonis ar liga, mirtis. “Svetys” - dar ir paskutinis ar pirmas pėdas javapjūtėj - rugio, javo dvasia, žemės derlingumo dievybė, iš lauko su derama pagarba parnešama namo.

Kad viešniautojui teikta ypatinga reikšmė, rodo daugybė iki šiol nepamirštų svečio atvykimą“buriančių” ženklų. Tikėtasi jų sulaukti, jei pastebėdavo katiną besiprausiantį, namuose ant savo siūlo benusileidžiantį vorą, jei gaidys ant vartų užgiedojo, šarka apie namus skraido. Miegas ima – svečių ateina, jeigu valgant kas užsikosti – svetimas atskuba, iš pečiaus žarija šauna – bus piktas svečias. Bevalgant iškrenta šakutė – ateis moteris, šaukštas (ar peilis) – vyras. Jei pirmadienį svečių bus, bus ir visą savaitę.

Pagal tradiciją kiekvienas ne tų namų žmogus pravėręs duris – svečias: ar tai būtų artimi, bet drauge negyvenantys, ar tolimi giminės, kaimynai, elgetos, visai nepažįstami pakeleiviai. Visi svečiai yra „pamylimi“, svetinami: už stalo sodinami garbingiausioje vietoje, vaišinami. Iš toliau atvykę giminės, kiti svečiai paprastai buvo pamaloninami gausiau, išskirtiniu maistu (kiaušiniais, kiaušiniene, sūriu, sviestu, dešra...) ir gėrimu (arbata, midum, alum...), kaimynai ir giminės, su kuriais dažniau matomasi, – mažiau, tuo ką turi.

Tolimesnį svečią visados nakvindindavo naujai paklotoje lovoje geresniame pirkios gale, klėtyje ir nežadindavo iki jis pats pakildavo...Senovėj, pasak Simono Daukanto, “visų didžiausia goda buvo svetį į pirtį nuvesti ir išperdinti”.

Netikėtam svečiui žmonės turėjo atsidėję šiokių tokių vaišių, ką nors dar greitosiomis paruošdavo. Temus auš, maišius keps, - svečias nevalgęs neis. Jei pasiūlydavo kiaušinienės, prėsko sūrio ir, žinoma, virtinių Aukštaitijoj, reiškė – svečiai mylimi ir laukti, o jei padėdavo tik sudžiūvėlio sūrio, šaltų bulvių su lupena, ruginės putros – jais neapsidžiaugta. Ir tie neliks skolingi - taip ir nuskambės per žmone: Ožio pienu girdė, gaidžio kiaušiniais vaišeno.

Svarbiausia lietuviškų, ypač aukštaitiškų vaišių ypatybė, būtinybė ir šeimininkų pareiga – kuo labiau svečius raginti, prašyti ir prašyti, kad ragautų, valgytų. Jei grįžęs pasakys: “Visko buvo, tik prašymo nebuvo”, – žinok, vaišės buvo prastos.

Kur augo jaunos merginos, laukiamiausi, ypatingai – saldžiomis uogelėmis, riešutėliais, žaliu vyneliu - pavaišinami svečiai buvo piršliai.

Ir prie pečiaus, ir prie svečio – taip kalbėta apie gerai išauklėtą, darbų, apsiėjimo, bendravimo išmokytą merginą. Tvarkytis, šluotis, stalą nukraustyti ji turėjo greitai, negaišuodama, kitaip piršliai ilgai neatvažiuos. Dainose dar ir namie tebesanti dukra viešnele pavadinama. Mat ji išties neilgai užsibūdavo pas “motinėlę”, ruošdavosi keliauti į kitus – svečius, svetimus, vyro giminės - namus. O ten anyta neretai marčiai burbtels: nesėdėk kaip viešnia – ne viešnagėt parvedė.

Kai kurios giminių, bendruomenių apeigos be svečių visai negalėjo įvykti, jie privalomai kviesti, kad būtų vieši įvykio (vestuvių, krikštynų) liudininkai, kad pasidalytų patiriamu džiaugsmu ir atsakomybe, kad dovanomis ar net labiau linkėjimais, gražiais žodžiais, geru nusiteikimu suteiktų laimingą tolesnio gyvenimo kryptį. Štai kad ir naujakurystės proga – atėjusieji ant grindų vertėsi kūlio, voliojosi, kad į namus įriedėtų ir po juos ritinėtųsi laimė, laistė aslą ir sienas, barstė grūdais, mėtė monetas, vaišinosi, gerdami linkėjo, kad namai būtų visa ko pilni, šeiminykščiai sveiki ir lydėtų tarpusavio sutarimas.

Lietuvoje būta ir ypatingų svečių pakvietimo ceremonijų, kvieslių, gražiai pasirėdžiusių, kaspinais ir dzinguliukais išpuošta lazda į žemę ženklą paduodančių, raitytomis prakalbomis kiekvieno asmeniškai pakviesti į vestuves atvykstančių. Kartais į šventines apeigas skubėta ir nepakviestiems – taip į vestuves rinkdavosi guogiai ar kaimynai susitarę išvakarėse slapčia eidavo vainikais puošti varduvininko durų, kad būtų pavaišinti ir gautų pasišokti.

Pamačius lauktą svečią ateinant ar atvažiuojant, skubėta pasitikti į kiemą, prie vartų. Nekalbant jau apie didžiųjų šeimos šurmulių susiėjimus, juk vestuvėms, kitos šalies pulkui atvykstant dar toli iki namų statyti dveji treji vartai, prie durų pasitinka su duona druska. Jei atėjai nekviestas, juokais gali išgirsti: neprašytam svečiui suolas netašytas ar vieta po suolu, pas duris, šaukšto nėr, ne kožnam skaurada šiūruojama ir pautienė kepama. Vis dėlto nedera pamiršti, kad svečią sutinka pagal drabužius, išleidžia pagal protą.

Svečias irgi turi žinoti, kaip elgtis. 1921 m. leidinyje kun. Justinas Staugaitis pataria taip: “Jei ne to paties kaimo žmogus ateina, tai turi su visais paeiliui pasisveikinti, pradedant nuo krašto. Paskui einama atsisėsti, nelaukiant, kol prašys. Reikia pataikyti į savo vietą atsisėsti: jei ubagėlis ar piemenukas, tai ant suolelio pas pečių. Jei šiaip jaunas vaikinas ar mergina, – ant šalinio suolo tarp stalo ir šaukšdėčio, jei rimtas ūkininkas ar ūkininkė, tai ant galinio suolo. Jei svečias norima vaišinti, tai jis lig paskutiniosios turi dėkoti, kad nereikią. Jei prisimynus prašoma prie stalo, tai svečias turi eiti nenoromis, vis dėkodamas. Sėsti prie stalo reikia iš tolo, atsilošus. Valgiai reikia imti palengva, lyg nenoromis, kramtyti ir ryti pamažėle, vis šnekučiuojant. Valgyti nedaug. Jei duodama degtinės, tai reikia laukti, kol užgers, ir paskui nesiskubinti stiklelio imti, imti tik labai prašant. Negalima išgerti stiklelio lig dugno. Juo daugiau lieka, juo gražiau…”.

Jei atėjęs randi valgančius, reikia sveikintis: “Skalsink, Dieve”, “Skalsa”, “Sotink, Dieve”, “Skanaus”. Jei šeimininkai atsako “prašom”, reiškia esate kviečiamas prie stalo, jei išgirstate “ačiū” – pavaišinti nebūsite. Lietuvoj ir šmaikštesnių atsakymų gali pasitaikyti: “Dievas telieka, o tu pro šalį”, “Jei atsinešei, tai sėsk ir sotink”, “Popiet šaukštai”…

Ir svečias jei atsilanko, tai geriau ne tuščiomis rankomis – be pyrago ar sūrio ir arielkos svečiuosan nevažiuok.

Kiekvienos proginės vaišės turėjo “savo” valgius, gėrimus.

Vaišių tradicija neatsiejama ir nuo šeimos gyvenimo svarbiausių įvykių. Gimus kūdikiui ir tėvui pranešus apie radynas visam kaimui, moterys lankė gimdyvę ir kūdikį, atsinešdamos apgėlų kiaušinienės. Krikštynas šventė dvi dienas: pirmą dieną kaimynus ir gimines vaišino šeimininkai, o kitą dieną svečiai ateidavo su atsineštinėmis vaišėmis. Tai reiškė kūdikio priėmimą į bendruomenę. Vestuvėms ruoštos didžiausios, įmantriausios vaišės, neapsieita be sūrių, dešrų, kumpių, keptų žąsų, paršelių, alaus ir t.t., o visa ko centre – apeiginis pyragas – karvojus. Vestuvėse dalyvavo visas kaimas, kad padėtų nuotakai pereiti į kitą, „svetimą“ vyro pusę. Kuo didesnis išlydinčiųjų būrys, kuo daugiau valgių, gėrimų šokių ir dainų, tuo laimingesnio galėjo tikėtis gyvenimo.

Iš kalendorinių švenčių bene didžiausias vaidmuo iki šiol išlikęs Kūčių stalui, ypatingu būdu dengiamam (paklojus šieno po balta staltiese), kuriam ruošiama ne mažiau, nei dvylika pasniko patiekalų, turinčių simbolines reikšmes (iš jų svarbiausi – kūčiukai, avižų kisielius, aguonpienis, žuvis ir t.t.), laikomasi nustatytos jų valgymo tvarkos ir t.t. Labai gausiai, mėsiškai, riebiai su privalomu patiekalu – blynais vaišinamasi per Užgavėnes. Ne mažiau turtingas ir puošnus Velykų stalas – čia margučiai, pyragai, veršienos, kiaulienos kepsniai. Net ir smulkesnėm kalendoriaus šventėm ruošti specialūs valgiai, kaip antai – bandelės Gandrinėms…

Bendruomeninės vaišės glaudžiai susijusios su žemės ūkio darbų ir metų ciklu. Jos lydėjusios visas didžiųjų darbų pabaigtuves, talkas. Svarbiausios - rugiapjūtės užbaigos vaišės, kai valgiais ir gėrimais būdavo išperkamas pabaigtuvių vainikas, iki Vėlinių kabojęs gerojoje kertėje, o iškūlus jo grūdai berti į aruodus, kad namams laiduotų skalsą.

Pavasarį, tik nutirpus sniegui, jaunimas eidavo į kaimo pakraštį, palaukę ar pamiškę ir žadindavo gamtą garsiai dainuodami, plodami rankomis, šaukdami “skalsa”. Grįžus visas kaimas vaišinosi, kad greičiau sulauktų tikrojo pavasario. Per Jurgines valstiečiai “jurginėjo” lankydami javus, vieni kitus vaišindavę, užkasdami vieną kepalėlį-auką į žemę, kad rugiai derėtų. Vaišių tradicijomis garsėję Sekminės. Dar XVI a. pabaigoje jėzuitas J. Laninskis rašė, kad šeimos susinešdavusios krūvon javų, iš kurių darydavo gėrimo, pjaudavo avį ir ant upės kranto susėsdavo vaišintis. Rasos, vasaros saulėgrįžos metas neatsiejamas nuo bendrųjų linksmybių, apeiginių vaišių, kad gyvuliai nesumenktų, audros, kruša nesunaikintų bręstančio derliaus.

Nuo seno Lietuvoje vaišės nebuvo įmanomos be alaus, midaus, vėliau – stipresnių gėrimų (kai kurie tyrinėtojai teigia, kad degtinės degimo technologija atrasta Lietuvoje). Tačiau visiškai neįsivaizduojama, kad būtų geriama be tam tikrų ceremonijų: kreipimosi į kaimyną, prašant išgert, užsveikinant jį. Tai atėję iš senovinių apeiginių vaišių, kai ratu sustojus paeiliui pagal saulę buvo geriama iš vieno kaušelio, prieš tai šlakelį gėrimo nuliejant ant žemės, kiekvieno atskirai kreipiantis į dievus, padėkojant jiems už suteiktas dovanas, prašant globos ateityje ir užgeriant kaimyną. „Į sveikatą“, „būk sveikas“, sakyta, – „ačiū“, atsakyta, anksčiau, tebesakoma ir dabar, kartais stiklelyje likę gėrimo lašai smagiai šliūkštelimi aukštyn.

Vaišės – ne tik svečių priėmimas, smaguriavimas valgiais ir gėrimais. Čia ypač svarbios apeigos, bet tikrąją šventės, užstalės dvasią kuria, kai reikia graudinančios, bet dažniau linksmumą, smagumą, ūpą keliančios dainos, šokiai, neišsemiami pokštai.

Kai svečiai šeimininkams įsipyksta, trečią dieną pasmirsta kaip žuvis - visas vaišes suvalgo, alų midų išgeria, gali būti ir išprašyti. Tuščią alaus ąsotį atneš, šluotą, kačergą prie durų pastatys ar per sienas pabraukys ir kadagio šakelę pakurs –“išrūkys”. Svečiam, žinia, dera ir patiems susiprasti – per ilgai neužsibūti: Ateik belaukiamas – išeik bemylimas, taip pataria senolių išmintis.

Svečią reikia palydėt - nors iki durų, slenksčio, mylimus ir gerbiamus - iki kiemo vartų, retesnius - per sodžių, kartais ir per laukus, iki kryžkelės. Ir būtinai lauktuvių įdėti.

Jei svetys ar viešnia atsisveikina ir eina pro duris, tai namiškiai taria: “Palydėsiu, kad dienos neišneštum”.

Lietuvoje sakyta: “tas ne svečias, kurį duona užkepa”. Jei Jums taip nutiks, - duonos galia būsite “apsvetinti”, t.y. visam laikui tapsite savi.

 

Vida Šatkauskienė, Nijolė Marcinkevičienė